Labanakt!

Tik tiek sugalvojau parašyti. Vau. Amazing.

abejonių suktinis

Pusę metų ar metai? Štai kur klausimas. Nors - netiesa. Jau kaip ir daugiau šnekam apie pusę metų. Tai tuoj suvardinsiu pliusus pusei metų ir metams.

Pusę metų:
Pagaliau grįžtam namo
E. pradėtų lankyti kursus
Greičiau pradėtume sukti gyvenimą LT
Kauptųsi E. darbo patirtis
Nebebus smegenų varvinančio darbo
Beveik yra visi pinigai
Labai tinkamas oras grįžti (nes vasaros pabaiga ir fainiau nei žiemą)

Metai:
Daugiau pinigų

Bet tarp visų šitų dalykų dar tokios abejonės:
mano darbo paieškos, kurios augins žilus plaukus
baigsis katino dienos, vėl taupymo režimas 3000
neaišku ar E. gaus kursus
tampam kambariokais
nebėra piniginės laisvės
sunku būtų grįžti atgal į Inglandiją, jeigu nesiseks suktis (nors gal turėtų sektis).

Štai. Gal dar vėliau atsiras, kokių minčių. Man atrodo, kad E. dar yra prisirašęs neblogų pliusų ir minusų.

Nu bet va pamąsčiau ir užteks. Vis tiek tikriausiai ilgiau būsim :D

senos tarkos grįžta

Opa! Pelėsiais ir kerpėm apaugę čia viskas... kaip ir aš. Sakyčiau, kad žilų plaukų kolonija jau labai sėkmingai okupavo mano kasas, o ir plombų dantyse daugiau nei pačių dantų (atsiprašau, rimtai baisiai skamba). Bet štai - aš. Sėdžiu sau apsikabinus kompą kažkokiam užmirštam Inglandijos kaime ir kaip visada bandau susirikiuoti savo nesurikiuojamas mintis.

Dvi temos šiuo metu neduoda ramiai eiti miegoti:
draugai
ir
kokia bjauri šiandien liežuvio nenulaikymo diena.

Dėl draugų tai pamąstymai ir klausimai tokie:
Kodėl dažniau draugauju su tais, kurie mėgsta burbuliuoti - bet taip jau labai stipriai? Ir ar reikia su tokiais draugais nebedraugauti ar susitaikyti, kad taip yra?
Lygiavertis jausmas draugystėje. Kai pradėjau bendrauti su V., supratau, kaip gali būti gerai. Visais kitais atvejais visada jaučiuosi -esnė. Nereikia man daug to bendravimo, bet jeigu reikia, tai galėtų tas bendravimas fainas būti.

Liežuvio nenulaikymo dienos proga, kai dėjau E. šiokį tokį pareiškimą, tai dabar nei dėmesio, nei pačio kambary. Išėjo į kitą kambarį. Niekada neišeina į kitą kambarį.

Su savaitgalio pradžia sveikinu save! Išduosiu paslaptį - sekmadienis visada buvo mėgstamiausia mano diena. Lietuvoje todėl, kad visi pagaliau grįžta į darbus ir nebėra didelio šurmulio gatvėse, o dabar - kad pagaliau prasideda poilsis :)

do and don't

Gal ir visai nieko būtų susidėlioti tuos pliusus ir minusus. Kad nepamirščiau, kodėl priėmiau tokį, o ne kitokį sprendimą. Aišku, labai skaudu, kad taip reikia daryti, nes daug visko gražaus yra nutikę. Bet aš negaliu perlipti per tą plonytę ir dar labai neryškią liniją. Meluoju. Ne negaliu, o... nenoriu.

vasaros pradžia

Jau buvau kambary išjungus šviesas ir tris kartus apsisukus koldra, bet gi neeee, reikėjo atsikelti… vienas nutikimas vis man neiškrenta iš galvos. Nieko ypatingo, bet turiu aš jį dabar užrašyti, kad kitą kartą vidury nakties nereiktų keltis :)

oho

Nu ir nebūna tokių savaitgalių namuose, kad abi su m. nesusipyktume. Bent jau tokio savaitgalio neatsimenu. Taip pat, neatsimenu kad ką nors būčiau padariusi taip, kaip reikia. Nes negaliu įtikti ir jau net nebeturiu tam kantrybės - kodėl nenuotaikoj? kodėl nenori šnekėti? kodėl atsikalbinėji? o tai kada tave galima pakalbinti? V. už tave tai tikrai geresnis. Kai atvažiuoji, nieko nenori padėti, tik prie kompo sėdi. Besarmatė tu. Tai tau nei žodžio nebegalima pasakyti? kodėl neini valgyti, kai šaukiu? kodėl čia vandens visur pripilstyta? vis iš paskos vaikščiok ir vaikščiok. Kodėl nepadarei taip, kaip liepiau? Ir t.t. ir pan. Nors skauda širdį dėl to vis tiek.

visos savaitės pirmadieniai

Pirmadienis. Vidury žaidimo-knygų lobio, palieku vieną Giedrę su 25 vaikais ir išeinu valgyti pietų į virtuvę. Nes… na, pfff, vaikai per daug triukšmingi.
Pirmadienis nr. 2. Susirinkimas 11 val. Vėluoju. Ateinu 11.40.
Pirmadienis nr. 3. Nenoriu nieko matyti ir su niekuo šnekėti. Nelendu iš savo kabineto, nebent reikia nueiti į tuliką. Labai stipriai apsimetu, kad kažką dirbu. Negaliu išbūti su kolegomis anglų k. kursuose, nusprendžiu dėl to jų nebelankyti. Vakare turėjau pasiimti dviratį. Nepasiimu. Pykstu.
Pirmadienis nr. 4. Pamečiau visų parodų lapus. Man per tuos popierius stalčiai nebeužsidaro. Rimtai. Aš nesuprantu iš kur jie atsiranda tokiais didžiuliais kiekiais. Žinoma, dar amžinai prisireikia kokio nors popierio iš praeitų metų ir dar būtinai kas nors užmeta kokį komentarą - “TU KĄ, NEBETURI?! IŠMETEI???”.
Pirmadienis nr. 5. Miegojau 4 val. Pasirodo, kad nuo praeito ketvirtadienio autobusu važinėju be kortelės. Dar smarkiai susižeidžiau koją, į seminarą turėjau važiuot su bėgiojimo bateliais, nes niekur kitur koja netilpo. O bėgimo bateliai tai ryškiai žali :D

Gelbėkit, nebenoriu dar vieno pirmadienio :(

burbuliatorius

Ne, nu viskas. Užkniso mane tas A. su savo tom pačiom suknistom istorijom kiekvienai panai iš eilės. Nebegaliu net į virtuvę eit per tas jo šnekas. Kaip pasitikėti tokiu bernu? Švaistosi asmeniniais dalykais, kur papuola. Kurios ištveria tuos asmeniškumus - visos jos pačios geriausios, pačios šauniausios ir nuostabiausios. Skraido mėnesį ant sparnų, o paskui - puf, nieko nebėra ir sėdi apsipatenkinęs, ir lygiai taip pat ilgai aiškina, kad jam viskas vienodai.

Ir iš kur turėt tiek linksmumo tokiems dalykams. Tai žiauriai vargina gi! O kam paskui viso šito reikia klausyti? A. ne iš tų, kurie leistų tų pasipasakojimų išvengti. Pagauna virtuvėj ar einančią į vonią :D
Žodžiu, aš nežinau ar kada nors nustosiu stebėtis tais atviravimais ir verkimais ant peties pirmam sutiktam. Aš negalėčiau atsakyti tuo pačiu, tad jautiesi labai nelygus šitoj vietoj.

linkėjimai iš Anglijos

Sėdžiu viena ausim apykurtė, apsiklojusi popierinėm servetkom. Aš vis dar su pižama, nors jau beveik 12. Nu ir ką aš galiu pasakyti - kai prasideda slogitas, visas tavo gyvenimas telpa į servetėlę. Džiaugiesi, kad dar iki virtuvės gali nušliaužti, ko nors neapsnargliavusi ir neapkriokusi.
Darbe ta, kuri visą šitą reikalą ir pradėjo, sako:
“Nu, mergos, baikit čia snargliuotis”.
O mes su G. vaikštom išvarvėjusiom akim, koją už kojos velkam, panosės nubružintos iki kraujo, nėra net kada pasišvaistyt piktais žvilgsniais.

be namų negerai

Paliksiu kiek pamąstymų po susitikimo su m. ir t. Paverksiu byški. Paverkiau ir taip, kai važiavau troleibusu į darbą. T. paskui dar paskambino paklausti kaip viskas patiko ir pasakyti, kad nieko nesigaus. Šiaip aš mėgstu pasijaudint, ką apie mane čia pagalvos. Bet kai jau bliauni, tai niekas nebeįdomu.

už viską ir visus metus!

Turiu aš čia tokią simpatiją. Turiu dar ir nelygintą drabužių krūvą, jau visą savaitę besiprašančią, kad prasieičiau pro ją ne tik nudelbusi akis, bet ir su lygintuvu rankose. Bet kai jau pradedi tingėti, netingėti nebeišeina. O kur dar mano CV ir špargalkė darbo pokalbiui, kuriuos verkiant reikia užbaigti… ką čia užbaigti, pradėti būtų neblogai. Bus greičiau išlygint drabužius.

Melnragė

“Kęstai, įjunk variklį ir važiuok!!! Vaidotai, gali išlipti! O dabar niekas nejuda!!!”

Va taip va skamba paskutinė atostogų savaitė. Nuo 9 val. ryto, Klaipėdoj, stovėjimo aikštelėje, kurioje jau girdisi kaip kažkam labai smagu leisti laiką prie jūros. O tu apsikarstęs tašėmis ir visiškai išvarvėjusiom akim stovi ir galvoji kokį čia Kęstą ir Vaidotą iš kur kas šaukia. Geriau tie vyrai tašes į namus suneštų, o paskui iki jūros palydėtų.

vis dar šeštadienis

Aaaa, kaip smagu, kaip smagu atrasti savo senas sapaliones ir iš naujo barškinti klaviatūra! Iš to gerumo net tingiu galvoti kažką geresnio nei žodis ’smagu’. Ir dar vidury nakties! Ir ne bet kokios nakties! Nieko nėra namie! Koldra jau senai supakuota ir paslėpta, ir reikia atverti kelis langus skirtinguose kambariuose, kad išeitų skersvejis. Kas kelias minutes jaučiu, kaip vėjas pučia į kojų pirštus. Dabar mielai sutikčiau, kad koks uraganas su daug lietaus juos pakedentų :) Bet šitą vasaros savaitę labai myliu! Vasara ir dar šviečia saulė!

didžiausias gyvenimo atradimas

Nežinau kas čia labiau liūdina, ar kad viename glaistytame varškės sūrelyje yra 3 šaukšteliai cukraus, ar kad dėl to nebegalėsiu jų tiek daug ir dažnai valgyt (hahaha) :(

ilgesio užpulta

Kad jau spėjau pabėgti nuo švenčių ir nors to sniego vis dar iki kelių, ir šaltis man labai nepatinka, tai galiu garsiai pasakyti, kad jau ačiū užtenka - laukiu pavasario! Jau per šventes norėjau taip pasakyt, bet negražu.

Pasiilgau bėgiojimo. Ir dviračio. Bet labiau bėgiojimo, nes bėgant nereikia daug galvoti. Ir galima nors trumpam pabėgti nuo savęs. O dabar man to trūksta. Užtat dabar turiu valgyti baronkas ir užsiimti savigrauža, nes noriu būti -esnė. Ir dar pasidėjau ne kelias baronkas, o visą dėžutę šalia. Sakyčiau, kad labai gera savaitgalio pradžia.

Tam, ką noriu daryti, man atrodo, neturiu talento, o tam, ką darau, neturiu poreikio.
Kas per neteisybė! (ir dar turiu įtarimą, kad šitai kažkur išskaičiau, kur jau čia taip protingai pati sugalvosiu).

Kadangi 24 d. einam į Beissoul koncą, nuo šiandien masiškai pradedu klausyti jų dainų :D

taip, tai aš

Prisipažįstu, kad esu tinginė, nes išsikepusi varškėčių tingėjau išsiimti lėkštę, kuri yra užkrauta kitomis lėkštėmis, dubenėliais, šaukštais, šaukšteliais. Norėjau juos valgyti iš KEPTUVĖS!!!

Et, kaip būtų faina, kad kas nors pasijaudintų už mane labiau, nei aš jaudinuosi :) Nors trumpam! Bet kad aš spėčiau suprasti ir tuo pasidžiaugti :D

Gera vaikščioti ir stumdytis tarp žmonių knygų mugėje. Gera pasižiūrėti neblogą filmą. Gera turėti pavasariumi kvepiančią žvakę. Gera autobuse skaityti knygą. Gera vienai nuvažiuoti į IKEA. Gera jausti pavasarį. Ir gera niekur neskubant pasidaryti 'padarysiu-porryt-arba-niekada' darbus. Gera galvoti, kad neužilgo galėsiu važinėti su dviračiu arba pabėgioti. Gera atsikelti anksti be žadintuvo. Gera neužsistatyti žadintuvo. Gera jaustis nupirkus gerą dovaną. Gera netyčia suprasti dalykus, dėl kurių senai jaudiniesi, ir jaudintis šiek tiek mažiau.
Dar byškutį kankina ilgesys, bet jis jau labai nebedidelis, kad tik pagalvojus arba išgirdus vieną kitą dainą, galima prisiminti. Ha.