linkėjimai iš Anglijos

Sėdžiu viena ausim apykurtė, apsiklojusi popierinėm servetkom. Aš vis dar su pižama, nors jau beveik 12. Nu ir ką aš galiu pasakyti - kai prasideda slogitas, visas tavo gyvenimas telpa į servetėlę. Džiaugiesi, kad dar iki virtuvės gali nušliaužti, ko nors neapsnargliavusi ir neapkriokusi.
Darbe ta, kuri visą šitą reikalą ir pradėjo, sako:
“Nu, mergos, baikit čia snargliuotis”.
O mes su G. vaikštom išvarvėjusiom akim, koją už kojos velkam, panosės nubružintos iki kraujo, nėra net kada pasišvaistyt piktais žvilgsniais.

“Na na, viskas gi gerai, aš irgi per savaitgalį visą virtuvinį rankšluostį susnargliavau”.
Ne, nu siaubas. O mums su G. čia pat reikia važiuot į oro uostą, skrisim visos tokios gražios į Angliją. Lauktuvių vešim lietuviškų bakterijų.

Kaip kelionė, taip ir nuotykis. Viskas prasidėjo nuo to, kad sugalvojau, kad man bilietą reikia nusipirkti iš tarpininko. Gavau aš tą bilietą, kaip ir viskas gerai, gavau pranešimą, kad registruotis reikės oro uoste. Oro uoste, tai oro uoste. Anksčiau nuvažiuosim ir užsiregistruosiu. Ant bilieto parašyta, kad registracija nemokama. Paskutinę dieną susigriebiau, kad registracija oro uoste juk mokama.
Skambinu tarpininkui, kad paguostų ir pasakytų, kad viskas ok, tas neatsiliepia. Jau ir taip reikėjo susiprasti, kad jeigu jau vardas prasideda iš E raidės, lauk bėdų. O čia vis G. pavaitoja ir į ritmą pašniurkščioja, kad kaip čia dabar taip nutiko, kad vaikystėje išeidavai šlapiais plaukais į kiemą, sveika kaip ridikas. Dabar tik kas - tuoj slogitas. Man tikrai ne ridikai galvoj, man su tuo bilietu nesiseka. Jaudinuosi aš jau baisiai, vidury veiksmo, sulaukiau skambučio ir kvietimo sudalyvauti darbo pokalbyje. Kas man ten susišvietė, kad būtinai reikia jame čia pat sudalyvaut. Nu ir kas čia gali būti gero, kai tau smegenis spaudžia slogitas, nesupranti, kas darosi su tavo skrydžio bilietu, o tu turi tam darbo pokalbiui pasiruošt valandą. Tai ėmiau ir viską padariau aukštyn kojom. Kalbėjau, ką reikėjo nutylėt. Jau kaip ir reikėjo užsičiaupt, nes jau visai nebesupratau, kur ta riba tarp atviravimo ir oficialaus darbo pokalbio. Bet užsivedus sunku sustot.

Gavau aš tą savo nelemtą bilietą. Viskas buvo ok. Ir dar labai gerai praleidau laiką, nes beveik tris valandas skaičiau knygą. Buvau pamiršusi, koks tai geras jausmas. Darbas prie kompiuterio mane labai gadina, negaliu ilgam susikaupt prie vieno dalyko. 

Jau kai atskirdom, ne tik, kad slogitą atvežiau, bet dar ir prasikiurdžiau sau ausį. Tai kai lauktuvė draugams - snargliuota iki ausų, ir dar kurčia. Mes su G. vis pažvengiam, kad darbe visos mūsų pagyvenusios merginos sveikos, o mes kiekvieną dieną vis pas kitą gydytoją registruojamės.

Ir, žinot, net ir po tiek metų, aš vis dar nenustoju skaičiuoti laiko ir atstumo nuo vienos stotelės iki kitos. Per daugiau nei dvi valandas perplaukėm jūras marias, o iki draugų autobusu turėjom makaluotis pusantros valandos. O paskui ir galvoji, kur tas laikas dingsta. Apsikeiti bakterijom ir varai namo atgal, nes kažkam daugiau nebėra laiko.

Bet be gyvenimo lagaminuose, autobusuose ir lėktuvuose, spėjom ir parduotuvėse pasiausti, dėl ko ir važiavom. Išgėrėm labai daug kavos. Oro uoste, prie oro uosto, už oro uosto, važiuojant į oro uostą. Prie parduotuvės, po parduotuvės. Už pirkinius. Prieš skrydį. Mums vietoj slogos jau kava turėjo tekėt:) 

Ech. Va taip va. Gera ta mūsų kelionė buvo. Tikrai. Kitaip ir negali būti, nes važiuoji aplankyti draugų:) Eisiu gydyt savo kiauros ausies. Visa kita praeis savaime. O jei ne, bus apie ką pašnekėt. Ha ha.

O ir šiaip. Jums nebūna taip, kad po kokios kelionės, grįžus, imi ir lengvai išprotėji? Trumpam? Man pvz. užėjo siaubingas noras nusidažyt plaukus kokia nors nenormalia spalva. Irgi laukiu, kol praeis.

P.S. Lietuviškos bakterijos ant draugų nesuveikė. Ten jie, matyt, turi savo, geresnių :)