Nu ir nebūna tokių savaitgalių namuose, kad abi su m. nesusipyktume. Bent jau tokio savaitgalio neatsimenu. Taip pat, neatsimenu kad ką nors būčiau padariusi taip, kaip reikia. Nes negaliu įtikti ir jau net nebeturiu tam kantrybės - kodėl nenuotaikoj? kodėl nenori šnekėti? kodėl atsikalbinėji? o tai kada tave galima pakalbinti? V. už tave tai tikrai geresnis. Kai atvažiuoji, nieko nenori padėti, tik prie kompo sėdi. Besarmatė tu. Tai tau nei žodžio nebegalima pasakyti? kodėl neini valgyti, kai šaukiu? kodėl čia vandens visur pripilstyta? vis iš paskos vaikščiok ir vaikščiok. Kodėl nepadarei taip, kaip liepiau? Ir t.t. ir pan. Nors skauda širdį dėl to vis tiek.
Pusdienį dar surikiuoju mintis ir sakau sau, kodėl neturėčiau to ir ano imti į galvą. Paskui labai greitai pasijuntu blogu žmogumi, imu gintis, protas išeina į svečius, ir rėkiu atgal panašius dalykus. Ir tik BUM… rėkiant tuos dalykus (nelabai gražius), vidury ginčo vieną akimirką žavingą suprantu, kokia aš panaši į m. Mes daug pykstamės ir nesutariam. Bet bijau tų pačių dalykų ir lygiai taip pat juos kartoju. Ir kaip sunku ant savęs nepykti, kai tų dalykų neišeina greitai pakeisti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą