burbuliatorius

Ne, nu viskas. Užkniso mane tas A. su savo tom pačiom suknistom istorijom kiekvienai panai iš eilės. Nebegaliu net į virtuvę eit per tas jo šnekas. Kaip pasitikėti tokiu bernu? Švaistosi asmeniniais dalykais, kur papuola. Kurios ištveria tuos asmeniškumus - visos jos pačios geriausios, pačios šauniausios ir nuostabiausios. Skraido mėnesį ant sparnų, o paskui - puf, nieko nebėra ir sėdi apsipatenkinęs, ir lygiai taip pat ilgai aiškina, kad jam viskas vienodai.

Ir iš kur turėt tiek linksmumo tokiems dalykams. Tai žiauriai vargina gi! O kam paskui viso šito reikia klausyti? A. ne iš tų, kurie leistų tų pasipasakojimų išvengti. Pagauna virtuvėj ar einančią į vonią :D
Žodžiu, aš nežinau ar kada nors nustosiu stebėtis tais atviravimais ir verkimais ant peties pirmam sutiktam. Aš negalėčiau atsakyti tuo pačiu, tad jautiesi labai nelygus šitoj vietoj.