Opa! Pelėsiais ir kerpėm apaugę čia viskas... kaip ir aš. Sakyčiau, kad žilų plaukų kolonija jau labai sėkmingai okupavo mano kasas, o ir plombų dantyse daugiau nei pačių dantų (atsiprašau, rimtai baisiai skamba). Bet štai - aš. Sėdžiu sau apsikabinus kompą kažkokiam užmirštam Inglandijos kaime ir kaip visada bandau susirikiuoti savo nesurikiuojamas mintis.
Dvi temos šiuo metu neduoda ramiai eiti miegoti:
draugai
ir
kokia bjauri šiandien liežuvio nenulaikymo diena.
Dėl draugų tai pamąstymai ir klausimai tokie:
Kodėl dažniau draugauju su tais, kurie mėgsta burbuliuoti - bet taip jau labai stipriai? Ir ar reikia su tokiais draugais nebedraugauti ar susitaikyti, kad taip yra?
Lygiavertis jausmas draugystėje. Kai pradėjau bendrauti su V., supratau, kaip gali būti gerai. Visais kitais atvejais visada jaučiuosi -esnė. Nereikia man daug to bendravimo, bet jeigu reikia, tai galėtų tas bendravimas fainas būti.
Liežuvio nenulaikymo dienos proga, kai dėjau E. šiokį tokį pareiškimą, tai dabar nei dėmesio, nei pačio kambary. Išėjo į kitą kambarį. Niekada neišeina į kitą kambarį.
Su savaitgalio pradžia sveikinu save! Išduosiu paslaptį - sekmadienis visada buvo mėgstamiausia mano diena. Lietuvoje todėl, kad visi pagaliau grįžta į darbus ir nebėra didelio šurmulio gatvėse, o dabar - kad pagaliau prasideda poilsis :)
