vasaros pradžia

Jau buvau kambary išjungus šviesas ir tris kartus apsisukus koldra, bet gi neeee, reikėjo atsikelti… vienas nutikimas vis man neiškrenta iš galvos. Nieko ypatingo, bet turiu aš jį dabar užrašyti, kad kitą kartą vidury nakties nereiktų keltis :)

Buvo pirmos vasaros dienos. Nestipriai lijo lietus ir vėjas buvo toks, kad išskleisti skėtį būtų labiau pavojinga nei naudinga.  Ore tvyro tas “oi, tuoj kažkas nutiks, ir aš žinau kas (audra ir garantuotai naują skėtį reikės pirkt dėl to)”. O aš variau namo po darbo, susimąsčius. Ir toks oras man labai tiko ir buvo labai į temą. Ne į temą buvo tik tai, kad aš, aišku, ėjau prisėmusi abu batus, su didžiule kuprine (net nesuprantu, ką aš ten galėjau tiek daug dėt) ir dar rankoj nešiausi puokštę gėlių. Tą puokštę labai saugojau, nes skėčio jau kaip ir nebegaila, o va gėlės tai visai kitas reikalas. Džiugesnis :)

Jau buvau netoli namų, bet su visais tais prisemtais batais, gėlėm sugalvojau eit į parduotuvę. Nes gi nesvarbu, kiek rankoj šmutkių turėčiau ir kaip būtų nepatogu, bet gi parduotuvę nueit vis tiek būtinai reikia.

Sąžiningai renkuosi ten viską, ko reikia ir ko nereikia, prie kasos jau vietą užsiimu... žmonių aplink daug, visi irgi po darbų, pavargę, skuba. O aš su tom prekėm nesusigraibau, dar kokių trijų rankų trūksta. Ir dar kasininkė atrodo labai 'linksmai nusiteikusi'. O ji man ir sako - 'Duokit maišelį, aš jums viską sudėsiu, matau, kad nepatogu'.

Tai, žinokit, net širdis uždainavo :)