2017 m. sausio 3 d., antradienis

do and don't

Gal ir visai nieko būtų susidėlioti tuos pliusus ir minusus. Kad nepamirščiau, kodėl priėmiau tokį, o ne kitokį sprendimą. Aišku, labai skaudu, kad taip reikia daryti, nes daug visko gražaus yra nutikę. Bet aš negaliu perlipti per tą plonytę ir dar labai neryškią liniją. Meluoju. Ne negaliu, o... nenoriu.


Žinot, nu tikrai užknisa pokalbį pradėti pirmai. Kodėl man turi tik tai rūpėti? Nu va iš tikrųjų?
Labai vaikiškai skamba. Bet pabandykit taip daryti beveik visąlaik ir dar pridėkit pastovų kaltės jausmą. Reikia to jausmo ar nereikia.


Pinigai. Aš turiu savo pinigus. Ji turi savo pinigus. Aš turiu savo požiūrį į pinigus, o ji irgi savo. Tai kodėl aš visąlaik po jos komentarų turiu blogai jaustis? Tai ne dėl to, kad jausčiausi kalta kaip leidžiu pinigus. O dėl to, kad jaučiu nepritarimą ir norą kontroliuoti. O tas irgi po kažkiek laiko ima slėgti.

Daug skundimosi. Blogas pavyzdys labai greitai užkrečia. Daug greičiau, nei geras. Pasidarėm bambeklės. Aš nuo savęs mėgstu paburbuliuoti, o kai dvi tokios? Saulė negerai šviečia, dangus šiandien per giedras ir t. t. 

Garbė ir orumas. Niekas nemėgsta kritikos. Niekas. Bet gi nereikia taip užsispirti, matyti raudoną šviesą ir vis tiek važiuoti. Iš principo. O gal pagauti įsiūčio daugmaž visi taip darom?

LABAI GERAS BRUOŽAS - nors ir dangus grius, bet visada bus šalia. Ir dar daiktų tašę atveš.

O juokingiausia, kad pačios iš viso to šaipydavomės. O kas dabar nutiko? Visi tiek juokai ne juokai, pasirodo.

P. S. Ir nesijaučiu kalta ir nusipelniusi tokio pykčio, vis vien.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą