be namų negerai

Paliksiu kiek pamąstymų po susitikimo su m. ir t. Paverksiu byški. Paverkiau ir taip, kai važiavau troleibusu į darbą. T. paskui dar paskambino paklausti kaip viskas patiko ir pasakyti, kad nieko nesigaus. Šiaip aš mėgstu pasijaudint, ką apie mane čia pagalvos. Bet kai jau bliauni, tai niekas nebeįdomu.


Apžiūrėjom gi kartu namus. Su m. čia svaigom, kad viskas bus gerai, kad verta važiuot tuos 150 km. Aš išvis prikroviau milijoną lūkesčių į juos. Visai į net nematytus ir negirdėtus. Ir tie lūkesčiai ne rožiniai, o iš nevilties. Nu kai jau paimtum bet ką, kas ant lėkštės padėta, kad tau pasidarytų geriau. Va taip va norisi tų namų.

O supratau gi aš, kad iš tiesų m. neklauso, ką kalbu. Girdėti girdi, bet neišgirsta. Net nesvarbu, kad kalbu šūdus. Bet ką. Pati gi suprantu, kada jau kalbu netiesą, ir labiau dėl to, kad turiu ožių. Užtektų gi pasakyt - nu aš suprantu, kad tu taip nori, bet vis tiek ne. Aš ir sakau, kodėl man taip norisi kitiems viską taip iki pat galo įrodinėt, kad tikrai suprastų, ką turėjau pasakyti ir taip, kaip norėjau. Greitai susinervuoju, kai neišklauso, neklauso ar kažkaip kitaip gaunasi, nei noriu. Kažkokia jautruolė šitoj vietoj. Greitai nuleidžiu rankas, nebenoriu to, dėl ko keliais šliaužėjau. Nes jei nesvarbu, ką kalbi, ar verta daugiau kažką daryti.

O ir vis tiek jaučiuosi mažas vaikas. Nu kitaip gal ir nesigautų. Perki SAU (reikia būtinai man pabrėžti šitą dalyką, nes tik taip dabar galiu išreikšt savo suaugusio žmogaus teisę „spręsti“) rimtą daiktą, ne tavo pinigai, tai, aišku, kad ne tik man vienai tas daiktas turi patikti. O tai liūdna. Kai labiausiai tau reikalingoj vietoj, negali būti savarankiška.

O visai ne į temą pagalvojau apie kitką.

Kiek reikia turėti problemų, ar šiaip jaustis negerai, jei nuolat būni nepatenkintas kitais. Atsibodo. Tai ne taip padarei. Ne tą parašei. Ne taip pasakei. Per anksti pasakei. Nepasakei išvis. Et. Va aš irgi mėgstu pasikabinėti, reiktų susimąstyti. Kas do per įprotis.