Turiu aš čia tokią simpatiją. Turiu dar ir nelygintą drabužių krūvą, jau visą savaitę besiprašančią, kad prasieičiau pro ją ne tik nudelbusi akis, bet ir su lygintuvu rankose. Bet kai jau pradedi tingėti, netingėti nebeišeina. O kur dar mano CV ir špargalkė darbo pokalbiui, kuriuos verkiant reikia užbaigti… ką čia užbaigti, pradėti būtų neblogai. Bus greičiau išlygint drabužius.
Tai turiu aš čia tokią simpatiją. Jeigu ne aš karts nuo karto ją prisimenu, tai simpatija mane prisimena. Nors paskutinį kartą šita simpatija privertė labai stipriai susimąstyti, ką mes čia darom. Kad ir kaip nuo savęs slėpčiau ir kad ir kaip apsimesčiau, kad nejaučiau kokių tai gražių jausmų, o labiausiai, kad jų nenoriu - supratau, kad aš jų noriu. Ir kaip lievai yra neturėti kur jų padėti. Ta proga, suvalgiau daug šokoladukų ir susidariau liūdnų dainų grojaraštį. Šokoladukų aš net nemėgstu, o į liūdnas dainas įsiklausau retai, nes kam gi patinka liūdėti??? Bet tie jausmai visai kitokie, nes - jie skauda. O skaudžiai skridau, nes gi žinojau, kad jis tai žino. Ir kad aš nesugebėsiu nebijoti jo baimių, kai pati su savo nesusitvarkau. Ir žinojau, kad kuo arčiau prie jo prieini, tuo toliau jis nubėga. Plevėsa iš didžiosios raidės. Gal dar tie sukrėtimai tokie didžiuliai atrodo, nes susitinkdavom retai, visko daug prisikaupdavo, bet per tiek nedaug laiko neišeidavo visko gražiai išsakyt. Tai vienu kartu reikėdavo driokstelt, kol susipešdavom, geriau grįždavom pas tuos, kurie mus pažįsta ir paglosto galvą. O iš tikrųjų pažįsta geriau, nei mes patys save. Kur ramu. Va dar galiu pasakyti, kad po tokių uraganų labai gerai leisti sau truputį pailsėti, susiklijuoti savigarbą ir savimeilę, bet po kiek laiko kažko aiškiai pradeda trūkti. Kuo daugiau tokių driokstelėjimų nutinka, tuo labiau pasiilgstu jų. O čia jau prasideda tikrai baisioji dalis. Juk žymiai lengviau nutraukti santykius, jiems dar neprasidėjus, nei juose būti. O ir pavargsti po kiek laiko žaist gaudynių.
Bet čia gal reiktų dar ir apie save pašnekėt. Šiaip gi labai smagu apie save šnekėti, o jau sulaukti klausimų kaip sekasi, kaip gyveni ir ką dirbi, ir ką veiksi - nu tikrai faina. Net kai klausia iš mandagumo. Dabar pagalvojau, kad jie pralaužia ledus, kai pradedi bendrauti su kuo nors nauju. O siaube. Gal todėl aš su niekuo nesusipažįstu. Kaip ir suprantu, kad į tokius klausimus nereikia rimtai žiūrėti, bet nesuprantu, kodėl aš visąlaik juos išgirdusi labai susierzinu.
Paskutiniu metu išvis esu degtukas, tik kas - iškart į save sulendu, o tada viskas iš eilės negerai ir viskas erzina. Negaliu pailsėti nuo savęs. Kad ir šiandien - stoviu parduotuvėje, eilėje prie kasos, ir galvoju kaip būtų abydna dabar sutikti ką nors šiek tiek pažįstamo. Ką tuomet reiktų kalbėti. Labai susierzinau ir iškart pradėjau save kaltinti, kad pokalbis būtų lievas. Ir tikrai blogai jaučiuosi, kai rūpinuosi, ką man pasakyti, kai tuo metu galėčiau pasidomėti šalia tuo esančiu žmogumi. O man neįdomu. Esu tokia savanaudė, kad rūpinuosi tik tuo, ką apie mane pagalvos. Ir dar taip keista, kai galvoje verda tiek daug minčių, o pasakyti nieko neišeina. Išspjauni kokią nesąmonę ir visai susigadini sau nuotaiką. Kas sakė, kad paauglystė sunkus metas? Suaugusiojo pasauly problemoms atsiranda dar daugiau vietos. Susitempi čia dar kas liko iš paauglystės. Ir dar būti suaugusiu užknisa, nes juk dažniausiai supranti ir ką turėtum keisti ir to lyg turėtų užtekti. Bet, pasirodo, kad taip padaryti nėra lengva. Nemoku gerai jaustis sau pačiai, todėl lengviausia yra slėptis. Ir nuoširdžiai nežinau kaip tai ištaisyti. Nes supratimo akivaizdžiai neužtenka.
Štai, atsakyti į paprastus klausimus nemoku. Tai didžiulis iššūkis. Net visai nekalta tema gali išvesti iš kantrybės. Prie manęs reikia prisikasti per bajerius ir mažiausiai per šimtą metų :) Niekas tiek laiko ir kantrybės neturi. O kai prisikasa, bijau, kad to, ką ras, neužteks. Nes nesu kuo nors labai ypatinga, o taip norisi. Ir kol dar norėsis, gerai nebus.
Dabar grįžtu prie buvimo santykiuose. Ir tos simpatijos. Ir prie tų baimių. Nebeišeina suvest visko į vieną bendrą tašką. Šita simpatija čia tiek daug minima ir kalta tuo, kad yra visa tai, ko aš visąlaik bijojau ir nuo ko bėgau. Kad santykiuose būsi vienas ir už save atsakingas. Apie simpatiją nenorėjau ir neturiu pasakyti nieko blogo ir ne apie ją šitas įrašas, bet gal iš šitos makalynės tai pavyko suprasti. Gyvenime prisitaikau, plaukiu pasroviui (plius minus), išklausau kitus, man visos nuomonės įdomios. Bet dėl vieno esu tikra - pati esu atsakinga kaip aš jaučiuosi. O šitas supratimas yra pats sunkiausias. Visada lengviau kaltinti kitą... ir dėti į jį visas viltis. Bet juk tik aš pati galiu save nuskriausti ir įžeisti. Dar neišmokau pasakyti “ne”, dėl to nesuvaldau daug situacijų, bet iki to dar reikia prisigyventi. Pasitikėti savimi. Nutildyti tą sumaištį, tas visas mintis ir abejones savimi, su kuriomis niekaip, nu niekaip man per tiek metų neišėjo susitvarkyti. Tai bent jau šiuo atveju badyti ir rodyti pirštais galiu tik į save.
Ir taip jau atsitiko, kad ta simpatija vėl šalia. Nieko iš to nebus, baisiai ji šįkart nenuoširdi, beje, kaip ir visus kartus… bet vis tiek ji šalia. Gėda sakyti, bet aš jau buvo pasiilgus tų emocinių driokstelėjimų. Jie iki pamatų iškrato. Iš naujo išmatuoji savo vertybes ir ribas. Ir tik su šita simpatija kaip niekad aiškiai pradedu žinoti kokių santykių noriu. Davar vėl reikia viską permąstyti. Tikiuosi, kad jau paskutinį kartą. Labai tikiuosi ir kryžiuoju rankų ir kojų pirštus, kad simpatija ir liks simpatija po kažkiek laiko. O tos vertybės išsikratys taip, kad aš pati jomis neabejosiu ir galėsiu garsiai pasakysiu “O žinai, ne, man taip netinka”. Ir nesijausiu dėl to kalta, nesijaudinsiu, kas bus paskui. Kai užteks pasikliauti savimi. Bet čia tik tada kai pagaliau išaugsiu iš savo per didelio naivumo ir išlipsiu iš savo egzistencinių savęs-gailėjimosi-apmąstymų.
Tik, žinot, kas prie viso šito dar neduoda man ramybės? Kai nebelieka emocinių lūžių ir tavo horizonte tik mėlyna jūra, o danguj nei vieno debesėlio? Kas tuomet? Kaip tada augti? Kaip keistis? Ar tada būsi įdomus tam, su kuriuo sėdi prie tos mėlynos jūros, paplūdimy?
Ir dar va, prašau, po tokio teksto, būtinai reik kažkur paganyt akis ir atsičiukint.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą