burbuliatorius

Ne, nu viskas. Užkniso mane tas A. su savo tom pačiom suknistom istorijom kiekvienai panai iš eilės. Nebegaliu net į virtuvę eit per tas jo šnekas. Kaip pasitikėti tokiu bernu? Švaistosi asmeniniais dalykais, kur papuola. Kurios ištveria tuos asmeniškumus - visos jos pačios geriausios, pačios šauniausios ir nuostabiausios. Skraido mėnesį ant sparnų, o paskui - puf, nieko nebėra ir sėdi apsipatenkinęs, ir lygiai taip pat ilgai aiškina, kad jam viskas vienodai.

Ir iš kur turėt tiek linksmumo tokiems dalykams. Tai žiauriai vargina gi! O kam paskui viso šito reikia klausyti? A. ne iš tų, kurie leistų tų pasipasakojimų išvengti. Pagauna virtuvėj ar einančią į vonią :D
Žodžiu, aš nežinau ar kada nors nustosiu stebėtis tais atviravimais ir verkimais ant peties pirmam sutiktam. Aš negalėčiau atsakyti tuo pačiu, tad jautiesi labai nelygus šitoj vietoj.

linkėjimai iš Anglijos

Sėdžiu viena ausim apykurtė, apsiklojusi popierinėm servetkom. Aš vis dar su pižama, nors jau beveik 12. Nu ir ką aš galiu pasakyti - kai prasideda slogitas, visas tavo gyvenimas telpa į servetėlę. Džiaugiesi, kad dar iki virtuvės gali nušliaužti, ko nors neapsnargliavusi ir neapkriokusi.
Darbe ta, kuri visą šitą reikalą ir pradėjo, sako:
“Nu, mergos, baikit čia snargliuotis”.
O mes su G. vaikštom išvarvėjusiom akim, koją už kojos velkam, panosės nubružintos iki kraujo, nėra net kada pasišvaistyt piktais žvilgsniais.

be namų negerai

Paliksiu kiek pamąstymų po susitikimo su m. ir t. Paverksiu byški. Paverkiau ir taip, kai važiavau troleibusu į darbą. T. paskui dar paskambino paklausti kaip viskas patiko ir pasakyti, kad nieko nesigaus. Šiaip aš mėgstu pasijaudint, ką apie mane čia pagalvos. Bet kai jau bliauni, tai niekas nebeįdomu.

už viską ir visus metus!

Turiu aš čia tokią simpatiją. Turiu dar ir nelygintą drabužių krūvą, jau visą savaitę besiprašančią, kad prasieičiau pro ją ne tik nudelbusi akis, bet ir su lygintuvu rankose. Bet kai jau pradedi tingėti, netingėti nebeišeina. O kur dar mano CV ir špargalkė darbo pokalbiui, kuriuos verkiant reikia užbaigti… ką čia užbaigti, pradėti būtų neblogai. Bus greičiau išlygint drabužius.

Melnragė

“Kęstai, įjunk variklį ir važiuok!!! Vaidotai, gali išlipti! O dabar niekas nejuda!!!”

Va taip va skamba paskutinė atostogų savaitė. Nuo 9 val. ryto, Klaipėdoj, stovėjimo aikštelėje, kurioje jau girdisi kaip kažkam labai smagu leisti laiką prie jūros. O tu apsikarstęs tašėmis ir visiškai išvarvėjusiom akim stovi ir galvoji kokį čia Kęstą ir Vaidotą iš kur kas šaukia. Geriau tie vyrai tašes į namus suneštų, o paskui iki jūros palydėtų.

vis dar šeštadienis

Aaaa, kaip smagu, kaip smagu atrasti savo senas sapaliones ir iš naujo barškinti klaviatūra! Iš to gerumo net tingiu galvoti kažką geresnio nei žodis ’smagu’. Ir dar vidury nakties! Ir ne bet kokios nakties! Nieko nėra namie! Koldra jau senai supakuota ir paslėpta, ir reikia atverti kelis langus skirtinguose kambariuose, kad išeitų skersvejis. Kas kelias minutes jaučiu, kaip vėjas pučia į kojų pirštus. Dabar mielai sutikčiau, kad koks uraganas su daug lietaus juos pakedentų :) Bet šitą vasaros savaitę labai myliu! Vasara ir dar šviečia saulė!

didžiausias gyvenimo atradimas

Nežinau kas čia labiau liūdina, ar kad viename glaistytame varškės sūrelyje yra 3 šaukšteliai cukraus, ar kad dėl to nebegalėsiu jų tiek daug ir dažnai valgyt (hahaha) :(