senos tarkos grįžta

Opa! Pelėsiais ir kerpėm apaugę čia viskas... kaip ir aš. Sakyčiau, kad žilų plaukų kolonija jau labai sėkmingai okupavo mano kasas, o ir plombų dantyse daugiau nei pačių dantų (atsiprašau, rimtai baisiai skamba). Bet štai - aš. Sėdžiu sau apsikabinus kompą kažkokiam užmirštam Inglandijos kaime ir kaip visada bandau susirikiuoti savo nesurikiuojamas mintis.

Dvi temos šiuo metu neduoda ramiai eiti miegoti:
draugai
ir
kokia bjauri šiandien liežuvio nenulaikymo diena.

Dėl draugų tai pamąstymai ir klausimai tokie:
Kodėl dažniau draugauju su tais, kurie mėgsta burbuliuoti - bet taip jau labai stipriai? Ir ar reikia su tokiais draugais nebedraugauti ar susitaikyti, kad taip yra?
Lygiavertis jausmas draugystėje. Kai pradėjau bendrauti su V., supratau, kaip gali būti gerai. Visais kitais atvejais visada jaučiuosi -esnė. Nereikia man daug to bendravimo, bet jeigu reikia, tai galėtų tas bendravimas fainas būti.

Liežuvio nenulaikymo dienos proga, kai dėjau E. šiokį tokį pareiškimą, tai dabar nei dėmesio, nei pačio kambary. Išėjo į kitą kambarį. Niekada neišeina į kitą kambarį.

Su savaitgalio pradžia sveikinu save! Išduosiu paslaptį - sekmadienis visada buvo mėgstamiausia mano diena. Lietuvoje todėl, kad visi pagaliau grįžta į darbus ir nebėra didelio šurmulio gatvėse, o dabar - kad pagaliau prasideda poilsis :)

do and don't

Gal ir visai nieko būtų susidėlioti tuos pliusus ir minusus. Kad nepamirščiau, kodėl priėmiau tokį, o ne kitokį sprendimą. Aišku, labai skaudu, kad taip reikia daryti, nes daug visko gražaus yra nutikę. Bet aš negaliu perlipti per tą plonytę ir dar labai neryškią liniją. Meluoju. Ne negaliu, o... nenoriu.

vasaros pradžia

Jau buvau kambary išjungus šviesas ir tris kartus apsisukus koldra, bet gi neeee, reikėjo atsikelti… vienas nutikimas vis man neiškrenta iš galvos. Nieko ypatingo, bet turiu aš jį dabar užrašyti, kad kitą kartą vidury nakties nereiktų keltis :)

oho

Nu ir nebūna tokių savaitgalių namuose, kad abi su m. nesusipyktume. Bent jau tokio savaitgalio neatsimenu. Taip pat, neatsimenu kad ką nors būčiau padariusi taip, kaip reikia. Nes negaliu įtikti ir jau net nebeturiu tam kantrybės - kodėl nenuotaikoj? kodėl nenori šnekėti? kodėl atsikalbinėji? o tai kada tave galima pakalbinti? V. už tave tai tikrai geresnis. Kai atvažiuoji, nieko nenori padėti, tik prie kompo sėdi. Besarmatė tu. Tai tau nei žodžio nebegalima pasakyti? kodėl neini valgyti, kai šaukiu? kodėl čia vandens visur pripilstyta? vis iš paskos vaikščiok ir vaikščiok. Kodėl nepadarei taip, kaip liepiau? Ir t.t. ir pan. Nors skauda širdį dėl to vis tiek.

visos savaitės pirmadieniai

Pirmadienis. Vidury žaidimo-knygų lobio, palieku vieną Giedrę su 25 vaikais ir išeinu valgyti pietų į virtuvę. Nes… na, pfff, vaikai per daug triukšmingi.
Pirmadienis nr. 2. Susirinkimas 11 val. Vėluoju. Ateinu 11.40.
Pirmadienis nr. 3. Nenoriu nieko matyti ir su niekuo šnekėti. Nelendu iš savo kabineto, nebent reikia nueiti į tuliką. Labai stipriai apsimetu, kad kažką dirbu. Negaliu išbūti su kolegomis anglų k. kursuose, nusprendžiu dėl to jų nebelankyti. Vakare turėjau pasiimti dviratį. Nepasiimu. Pykstu.
Pirmadienis nr. 4. Pamečiau visų parodų lapus. Man per tuos popierius stalčiai nebeužsidaro. Rimtai. Aš nesuprantu iš kur jie atsiranda tokiais didžiuliais kiekiais. Žinoma, dar amžinai prisireikia kokio nors popierio iš praeitų metų ir dar būtinai kas nors užmeta kokį komentarą - “TU KĄ, NEBETURI?! IŠMETEI???”.
Pirmadienis nr. 5. Miegojau 4 val. Pasirodo, kad nuo praeito ketvirtadienio autobusu važinėju be kortelės. Dar smarkiai susižeidžiau koją, į seminarą turėjau važiuot su bėgiojimo bateliais, nes niekur kitur koja netilpo. O bėgimo bateliai tai ryškiai žali :D

Gelbėkit, nebenoriu dar vieno pirmadienio :(

burbuliatorius

Ne, nu viskas. Užkniso mane tas A. su savo tom pačiom suknistom istorijom kiekvienai panai iš eilės. Nebegaliu net į virtuvę eit per tas jo šnekas. Kaip pasitikėti tokiu bernu? Švaistosi asmeniniais dalykais, kur papuola. Kurios ištveria tuos asmeniškumus - visos jos pačios geriausios, pačios šauniausios ir nuostabiausios. Skraido mėnesį ant sparnų, o paskui - puf, nieko nebėra ir sėdi apsipatenkinęs, ir lygiai taip pat ilgai aiškina, kad jam viskas vienodai.

Ir iš kur turėt tiek linksmumo tokiems dalykams. Tai žiauriai vargina gi! O kam paskui viso šito reikia klausyti? A. ne iš tų, kurie leistų tų pasipasakojimų išvengti. Pagauna virtuvėj ar einančią į vonią :D
Žodžiu, aš nežinau ar kada nors nustosiu stebėtis tais atviravimais ir verkimais ant peties pirmam sutiktam. Aš negalėčiau atsakyti tuo pačiu, tad jautiesi labai nelygus šitoj vietoj.

linkėjimai iš Anglijos

Sėdžiu viena ausim apykurtė, apsiklojusi popierinėm servetkom. Aš vis dar su pižama, nors jau beveik 12. Nu ir ką aš galiu pasakyti - kai prasideda slogitas, visas tavo gyvenimas telpa į servetėlę. Džiaugiesi, kad dar iki virtuvės gali nušliaužti, ko nors neapsnargliavusi ir neapkriokusi.
Darbe ta, kuri visą šitą reikalą ir pradėjo, sako:
“Nu, mergos, baikit čia snargliuotis”.
O mes su G. vaikštom išvarvėjusiom akim, koją už kojos velkam, panosės nubružintos iki kraujo, nėra net kada pasišvaistyt piktais žvilgsniais.