Kažkuris iš bernų paliko atrakintą butą visą dieną, bet kol abu parsirado namo, viskas išsikvėpė ir nebeturėjau noro nei ant vieno parėkti. Nors kažkur giliai savy žinau, kad šitas nesusipratimas man labai patiko, nesvarbu, kad jei nebūtų taip pasisekę, tai nakvotumėm balkone, užsikloję dulkėmis, nes viskas būtų išnešta (balkonui verkiant reiktų kapitalinio valymo).
Pirmadienį, sėdėdama drauge kartu su panikos priepuoliu, suvokiau, kad niekada taip nesijaudinau (pvz. per sesijas, bakalauro gynimus, darbo pokalbius, būdama su juo - lb moku pasijaudint šituose dalykuose) kaip kad laikydama mokyklinį vairavimo egzaminą. Gi iškart buvo aišku, kad ne man šitai.
Dabar tikrai nedrįsčiau atsakyti į klausimą „kaip gyveni?“ žodžiais „Geriau nei tu“. O buvo laikai, kai taip būčiau galėjusi pasakyti nė nemirktėlėjusi.
Pirmąkart darbas labiau patinka, o gal geriau būtų sakyti, gerai jaučiuosi jį turėdama ir dirbdama, nei būdama su bendradarbiais. Ir tai ne dėl to, kad jie būtų nefaini, jie faini, bet aš su jais nesijaučiu faina... ir tai mane be galo liūdina.
Būna toks metas, dažniausiai vadinamas paauglyste, kai pradedi suprasti, kad reikia arba nori žinoti kas esi, kokia norėtum būti, ko norėtum iš gyvenimo... tai va, paauglystė jau senai praėjo, o aš to vis dar nesu supratusi.
Liūdna, kad tik neužrakintas butas gali pralinksminti tiek, kad net žiūrėčiau į tai pro pirštus :/ Su manimi vis dar dedasi kažkokie negeri dalykai. Niekas nebedžiugina širdies. Niekas.
Vis dar pagalvoju apie tave per daug kartų per dieną ir matau tave sėdintį ant kiekvieno suoliuko, pro langą, kai skaitau knygą troleibuse, važinėdama dviračiu ir visur visur.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą